plėkius

×plė̃kius, -ė (l. flak < vok. Fleck) smob. (2) Vl, plekius [K] 1. N, [K] girtuoklis: Girtas kaip plė̃kius nežino ką kalbąs, ką darąs J. Kas tris dienas plunija karčemo[je], tas plė̃kius J. 2. niekingas, nedoras žmogus: Plė̃kius, kurs į vieną ir į antrą pusę puola, t. y. žmogus niekai J. Ar tai tu dar ko geresnio tikėjaisi iš to plėkẽlio?! Vl. 3. kas netikęs, silpnas: Tai plė̃kius: rodos, vė[ja]s papūs, ir nugrūs Up.